Senasis Testamentas
| Krikščionybė |
|---|
 |
Pranašai ir dvasininkai
|
Biblija
|
Istorija
|
Atšakos
|
Kultūra ir visuomenė
|
Senasis Testamentas (hebr. תנ״ך Tanach) – žydų biblinių knygų rinkinys, iš esmės apimantis Tanachą. Su Naujuoju Testamentu sudaro krikščionių Šventąjį Raštą.
Jame atsispindi žydų tautos istorija ir religinė mintis. Tanachas parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis. Aprašomas pasaulio sukūrimas, tautos susikūrimas ir istorija, taip pat jame surašyti įvairūs įstatymai, įskaitant Dekalogą. Kai kurie aprašomi įvykiai yra autentiški (pvz., Saliamono valdymas), kai kurių autentiškumas nėra patvirtintas.
Nors Senasis Testamentas yra ir judėjų, ir krikščionių šventoji knyga, šios dvi religijos jį interpretuoja gana skirtingai. Pavyzdžiui, krikščionybės tradicija Pradžios knygos tekste mato aprašytą Švč. Trejybę, kurios nepripažįsta žydai.
Istorinės knygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ši nemaža knygų grupė nuo Jozuės iki Esteros apima apie 800 žydų istorijos metų – maždaug 1200–400 m. pr. m. e. laikotarpį. Jose rašoma, kas atsitiko nuo to laiko, kai izraelitai įsikūrė savo nukariautoje žemėje, apie teisėjų ir karalių laikus iki didžiųjų šiaurės tautų antplūdžio, kurio metu izraelitai buvo ištremti į nelaisvę. Ezros ir Nehemijo knygose rašoma apie žydų sugrįžimą. Esteros knygoje pasakojama, kaip viena Persijos valdovo rūmuose įtakinga žydaitė išgelbėjo savo tautą. Taip pat istorinėse knygose aprašomos nelaimės, esą ištikusios izraelitus, kai šie nusprendė nepaklusti Dievui. Karaliai apibūdinami kaip „geri“ arba „blogi“, pagal tai, ar jie paklūsta Dievui, ar nutaria vaikščioti savais keliais.[1]
Pranašų knygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai septyniolikos knygų grupė. Šešiolika iš jų (išskyrus Raudas) pavadintos jose aprašomo pranašo vardu. Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ir Danielius vadinami didžiaisiais pranašais, kiti dvylika – mažaisiais.
Pasak Biblijos, Izraelyje pranašų buvo jau nuo senų laikų. Pirmasis ir didžiausias iš jų – Mozė. Vėliau, Teisėjų ir pirmųjų karalių laikais, apie pranašus nuolatos užsimenama įvairiose knygose. Apie kai kuriuos rašoma gana nedaug, kiti, kaip Elijas ir Eliziejus, aprašomi šalia svarbiausių savo meto istorijos veikėjų.
VIII a. pr. m. e. pirmiausia Amosas, paskui Ozėjas, manoma, paskelbė pranašystes, kurios buvo surašytos į knygas ir išliko. Vėliau daugiau nei 300 metų tokie pranašai keitė vienas kitą, mokė tautą iki Babilono tremties, jos metu ir dar kurį laiką po jos, kai žydai vėl buvo sugrįžę į savo kraštą.
Pranašystėse pasitelkiami vaizdai, simboliniai veiksmai, regėjimai. Kalbama apie mesijo atėjimą. Vis dėlto pranašų užduotis buvo šaukti tautą grįžti į Dievo kelią, pasikliauti juo vienu.[2]
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senąjį Testamentą sudaro šios knygos:
- Penkiaknygė (hebr. Torah תורה)
- Istorinės knygos
- Jozuės knyga
- Teisėjų knyga
- Rūtos knyga
- Pirmoji ir antroji Samuelio knygos
- Pirmoji ir antroji Karalių knygos
- Pirmoji ir antroji Metraščių knygos
- Ezdro (Ezros) knyga
- Nehemijo knyga
- Tobito knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Juditos knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Esteros knyga
- Pirmoji Makabiejų knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Antroji Makabiejų knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Išminties knygos (hebr.Ktuvim כתובים)
- Jobo knyga
- Psalmynas
- Patarlių knyga
- Mokytojo (Koheleto) knyga
- Giesmių giesmė
- Išminties knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Siracido knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Pranašų knygos (hebr. Neviim נביאים)
- Izaijo knyga
- Jeremijo knyga
- Raudų knyga
- Barucho knyga (apokrifas/deuterokanoninė knyga)
- Ezechielio knyga
- Danieliaus knyga
- Ozėjo knyga
- Joelio knyga
- Amoso knyga
- Abdijo knyga
- Jonos knyga
- Michėjo knyga
- Nahumo knyga
- Habakuko knyga
- Sofonijo knyga
- Agėjo knyga
- Zacharijo knyga
- Malachijo knyga